R. Jukna. Geros kloties!
Panevėžio kolegijos diplomų įteikimo šventės tradicija tapo dėstytojo kalba. Šiemet ją sakė dėstytojas Ramūnas Jukna. Dalinamės.
„Brangūs absolventai,
visų dėstytojų vardu noriu jus pasveikinti, nes šiandien yra jūsų šventė.
Nors tiesą pasakius, tai ne vien tik jūsų šventė. Tai jūsų šeimų – tėvų, vyrų, žmonų, vaikų, brolių ir seserų šventė. Nes ne tik jūs, bet ir jūsų šeimų nariai tuos kelerius metus buvo kartu su jumis, kol jūs pasiekėte šį savo gyvenimo etapą – baigėte Panevėžio kolegiją ir įgijote aukštojo mokslo diplomą.
Todėl ši šventė paliečia ženkliai daugiau žmonių nei šiandien mes turime absolventų, net nei arenoje talpiname žmonių. Tai visos Panevėžio, ir ne tik mūsų miesto, bendruomenės šventė.
Kiekvieną rudenį man įdomu stebėti naujus studentus, kurie įžengia į Kolegijos pastatus ir auditorijas.
Jų akyse ir elgesyje matau nerimą, nepasitikėjimą, desperatišką norą susiorientuoti naujoje erdvėje, susirasti draugų savo grupėje ir kažkaip visa tai išgyventi.
Suprantu, kad vienus į mūsų kolegiją atvedė:
Noras bent kažkur ir kažką mokytis. Tai tie, kurie įstojo į kolegiją ir bent pusę metų niekaip negalėjo prisiminti, į kokią profesiją.
Kitus į kolegiją atvedė – tėvų ultimatumas, kad tai paskutinis būdas įrodyti, kad jie yra verti vadintis šeimos pavarde.
Dar kiti susivokė, kad prašvaistė savo metus mokykloje, turi milžiniškas žinių ir pasiekimų spragas, todėl jie net negalėjo pasirinkti bet kurio Lietuvos ar užsienio universiteto, bet mūsų kolegiją.
Dar kitų šeimos biudžetas neleido vykti studijuoti į kitą miestą arba į sostinę.
Kiti pasirinko jiems mylimą profesiją savo gimtajame mieste.
Bet yra grupė žmonių, kurie jau šiek tiek susiprato gyvenime, susivokė, ką jie nori daryti jame ir ko siekti. Jie atėjo su didele desperacija ir ambicija, „mirk-gyvenk“ jie turėjo pakeisti savo gyvenimą. Tai gerąja prasme labai agresyvūs, žingeidūs, ambicingi ir pareigingi studentai.
Visi jūs atradote prasmę įgyti aukštojo mokslo diplomą. Studijos tapo vienu iš jūsų gyvenimo tikslų.
Kiekvienas iš jūsų turėjote atlikti „kierkegaardiškąjį“ tikėjimo šuolį. Peržengti savo baimes, nepasitikėjimą ir visas kitas gravitacijas.
Taigi tokie ir dar įvairesni studentai įžengia Kolegijos auditorijas. Prieš kiekvieną pirmąją paskaitą studentai pirmiausia išklauso visas legendas apie dėstytoją, kuris pusmetį darbuosis su jais.
Per kiekvieną pirmąją paskaitą, dėstytojui įžengiant į auditoriją, studentai įjungia visus savo skenerius, termovizorius ir įmanomus rentgenus, kad nuskanuotų, koks gi tas dėstytojas.
Kas ką įveiks? Dėstytojas studentus ar studentai dėstytoją?
Kirvis jis ar normalus dėstytojas?
Duos skaidres ir klausimus egzaminui [gal net ir su atsakymais] ar nieko neduos?
Kankins ilgomis ir nuobodžiomis kalbomis ar bus lakoniškas ir dalykiškas?
Bus įdomu ar mirsim iš nuobodulio?
Ar atrašys į el. laišką per 15 min. net jei jį parašysiu 2:30 val. ryto, ar nesulauksiu atsakymo savaitėmis?
Galiausiai kyla klausimas – žmogus jis ar ne?
Ir reikia pripažinti, kad studentai randa visko!
Visi jūs ir mes, dėstytojai kartu ir administracija, esame Panevėžio kolegijos bendruomenė, kuri mokėme ir mokėmės, dirbome ir prakaitavome keletą metų kartu.
Taigi, jūs, absolventai, atradote prasmę įgyti išsilavinimą ir tai jus atvedė į Kolegiją.
Pirmiausia ši prasmė jums teikė džiaugsmą. Perspektyva būti diplomuotu specialistu įkvėpė, kerėjo ir suteikė pasitikėjimo. Ir tai tapo vienu jūsų gyvenimo tikslu.
Vėliau ši prasmė sukūrė įtampą, neleido jums atsipalaiduoti.
Nebaigti darbai, neperskaitytos knygos, neparašytas darbas, artėjantis atsiskaitymas neleido jums maloniai leisti laiko, daryti tai, ką norite daryti, apribojo jūsų laisvę ir gyvenimą, atėmė malonumus, kažkuria prasme sukaustė jūsų laimės pojūtį „čia ir dabar“.
Prasmė jus atvedė į sunkius išmėginimus ir įtampas, kai reikėjo sukaupti visus jėgų likučius, kad nesustotumėte pusiaukelėje, nepalūžtumėte, išklausytumėte draugo, sutuoktinio ar tėvų palaikymo žodžius: NESUSTOK! EIK Į PRIEKĮ! NEPASIDUOK!
Tik jūs ir artimieji žino, kiek jums tai kainavo. Kokias vidines kovas ir kokius baimių, nesėkmių ir nevisavertiškumo legionus turėjote įveikti. Kokią kainą jūs turėjote už tai sumokėti, kokią auką savo ateičiai turėjote paaukoti.
Per tai vyko jūsų asmenybės transformacijos procesai. Jūs labiau subrendote, susivokėte, įgavote žinių, pasitikėjimo ir drąsos, geriau pažinote save, atradote draugų [ir tų, kurie tokio vardo nėra verti], viliuosi, išmokote mokytis, prisitaikyti, ištverti sunkumus, sunkiai dirbti ir pasiekti tikslą.
Šiandien šis gyvenimo etapas jums, brangūs absolventai, pasibaigė.
Jūs pasiekėte vieną iš savo gyvenimo tikslų. Tris [kai kurie keturis] savo gyvenimo metus jūs įprasminote siekdami akademinių žinių ir įgydami aukštojo mokslo diplomą.
Jums tai pavyko.
Ir jūs tai padarėte.
Jūs esate nugalėtojai.
Todėl svarbu šį gyvenimo pasiekimą pažymėti, kad jūs suprastumėte ir įsimintumėte, kad jūsų širdyse ir sielose [o mažiau poetiškai net ir smegenyse] giliai įsirėžtų šis teigiamas pasiekimas – pergalės skonis, kuris ateina po sunkaus, atkaklaus ir alinančio darbo.
Tai svarbu, nes gyvenimas su savo iššūkiais, sunkumais, egzaminais ir skaudžiais smūgiais šitoje vietoje nesibaigia.
O kad gyvenimas gali skausmingai smūgiuoti, geriausias įrodymas šiandien esu aš [mano dešinės rankos įtvaras]. Kažkas iš studentų yra prasitarę, kad tai vienas iš įrodymų, kad Dievas egzistuoja.
Kiekvienas iš jūsų patirsite laužančias gyvenimo audrų bangas – darbe, šeimoje, profesinėje veikloje ar visuomenėje. Tebūnie tuomet sustosite tik akimirkai. Po sekundės tebus pažadinta jūsų atmintis, kad jūs turite gebėjimą ištverti sunkumus, kad jūs (net patys nežinote kaip), bet galite dirbti tol, kol pasieksite pergalę nepriklausomai nuo to kiek jums tai kainuos.
Te šiandieninė sėkmė ir šventė sunkiausiomis jūsų gyvenimo akimirkomis padės jums suvokti, kad jūs galite nugalėti. Jums jau buvo tai pavykę!
Todėl jau šiandien, jau pabudus ryt ryte, kai nurims šios šventės aidas, jums bus reikalingos naujos gyvenimo prasmės, kurios padiktuos naujus gyvenimo tikslus. Kurie įkvėps jus naujiems darbams, naujam pasiaukojimui, ryžtui, žygdarbiams ir naujai aukai.
Dabar jums reikia naujos prasmės. Tokios, dėl kurios būtų verta gyventi, sunkiai dirbti jos siekiant, o kartais net ir kentėti dėl jos. Giliai iš širdies linkiu jums atrasti prasmę, kuri būtų verta jūsų gyvenimo, o gal net vertesnė ir didesnė už jį.
Geros kloties!“
