Dėstytojai publikavo tyrimo rezultatus aukšto lygio mokslo žurnale „Healthcare“
Panevėžio kolegijos Biomedicinos mokslų fakulteto ir Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos katedros dėstytojai dr. Marius Baranauskas, lekt. Ingrida Kupčiūnaitė, dr. Jurgita Lieponienė ir prof. dr. Rimantas Stukas publikavo straipsnį „Somatization and Body Composition: Findings from a Cross-Sectional Study on Non-Clinical Young Adults“ aukšto lygio mokslo žurnale „Healthcare“:
Su straipsniu kviečiame susipažinti ČIA
Psichikos skausmas gali virsti kūno skausmu
Anot mokslo darbo autorių, somatizacinis sutrikimas – tai somatoforminių psichikos sutrikimų grupei priklausantis psichikos sutrikimas, kai šios grupės ligos imituoja fizinio kūno ligas. Atsiradus somatizacijos simptomatikai iš smegenų siunčiami impulsai nėra apdorojami psichikos erdvėje, tačiau reiškiasi per kūno pojūčius. Šiuo atveju žmogus jaučia skausmą, bet jis dažniausiai yra psichologinės kilmės ir nelemia fizinės būklės sutrikimų. Atsižvelgiant į mokslo darbo kontekstą ir aktualumą, buvo išaiškinta nerimą kelianti, prilyginama net kas penktam somatizacijos simptomatiką patiriančiajam jauno amžiaus Lietuvos gyventojui.
Ryšys tarp nutukimo ir somatizacijos – egzistuoja
Panevėžio kolegijos Biomedicinos mokslų fakulteto ir Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos katedros tyrėjai dr. Marius Baranauskas, lekt. Ingrida Kupčiūnaitė, dr. Jurgita Lieponienė ir prof. dr. Rimantas Stukas, ištyrę reprezentatyvią jaunųjų suaugusiųjų gyventojų grupę, pirmą kartą Lietuvoje atrado ryšį tarp santykinai dideliu dažniu patiriamų somatizacijos simptomų ir per didelės išugdytos riebalų masės. Kontraversiška, atlikta nacionalinė studija atskleidė, jog nepakankamu lygiu išugdyta jaunųjų suaugusiųjų raumenų masė taipogi turėjo sąsajas su intensyvesniais psichologinės kilmės kūno skausmais.
Taigi, norint mažinti vėlyvųjų paauglių dažnai patiriamą somatizacijos simptomatiką, esminėmis mokslo darbo autorių teikiamomis praktinėmis rekomendacijomis, ypač taikytinomis sveikatos specialistų praktiniame darbe, būtų ne tik kūno riebalų masės mažinimo skatinimas, bet ir kūno raumenų masės ugdymas. Nauda būtų pasiekiama ekstrapoliuojant specializuotas treniruočių programas, pavyzdžiui, ekscentrinius fizinius pratimus bei mitybą, kurioje būtų sumažintas ne tik riebalų kiekis, bet ir padidintas baltymų kiekis.
Vertinant nutukimą, nepakanka skaičiuoti „kūno masės indeksą“
Mokslo darbo autorių atlikto tyrimo radiniai patvirtino, kad apskaičiuotas „kūno masės indeksas“ teisingai neįvertino nutukimo net tarp 15% tiriamųjų grupės narių (žr. 1 paveikslą). Šis radinys pirmą kartą Lietuvoje verčia abejoti jau daug metų visame pasaulyje globaliai naudojamos „kūno masės indekso“ apskaičiavimo lygties tikslumu. Žinoma, visa tai didina poreikį taikyti alternatyvius kūno masės būklės vertinimo metodus ir nieko nekainuojančias tikslesnes kūno riebumo apskaičiavimo lygtis įprastinėmis gyventojų rutininėmis sąlygomis.
1 pav. Kūno masės būklės reprezentavimas atsižvelgiant į skirtingus matavimo būdus (pritaikyta pagal: Baranauskas, M., Kupčiūnaitė, I., Lieponienė, J., & Stukas, R. (2025). Somatization and Body Composition: Findings from a Cross-Sectional Study on Non-Clinical Young Adults. Healthcare, 13(3), 304. https://doi.org/10.3390/healthcare13030304)
Tuo labiau, kai autorių atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog tiriamųjų „kūno masės indeksas“ buvo nepajėgus identifikuoti somatizacijos simptomatikos. Be abejonės, šio mokslinio tyrimo rezultatai turi būti verifikuojami tolimesnėmis mokslo studijomis, kurių metu būtų vertinamas ne tik riebalų masės dydžio ryšys su somatizacija, bet ir plečiant tyrimo lauką, pastarąjį papildant žmogaus riebalų segmentinio pasiskirstymo vertinimu bei genetiniais tyrimų rezultatais.
Ar vaikystės traumos gali stiprinti sąsają tarp nutukimo ir somatizacijos?
Nors šio tyrimo autorių pasiūlyti ryšį tarp kūno kompozicijos ir somatizacijos aiškinantys biologiniai mechanizmai yra moksliškai pagrįsti, vis dėlto, psichologinis stresas patirtas vaikystėje gali tapti potencialiu skatintoju vystytis tiek nutukimui, tiek ir somatizacijos simptomatikai vėlesniuose gyvenimo tarpsniuose. Todėl yra būtina projektuoti tolimesnius mokslinius tyrimus, papildomai tyrinėjančius ir vertinančius jaunų Lietuvos gyventojų vystymosi stresorius, esminiai susijusius su vaikystėje patirtomis psichologinėmis traumomis ir alostatinėmis apkrovomis.
