Dr. E. Sapeliauskas: „Ar reikalingi antpečiai, kad kažką padarytum?“
Kai gatvėje sutiktas buvęs studentas padėkoja už kažkada suteiktą motyvaciją, dr. Evaldui Sapeliauskui tai reiškia ne mažiau nei neseniai gautas prestižinis LINPRA (Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos) apdovanojimas. Panevėžio kolegijos direktoriaus pavaduotojas mokslui ir plėtrai į savo pareigas atsinešė ne tik solidų žinių bagažą, bet ir „Lapių mokyklos“ užgrūdintą charakterį bei taisyklę, kad kolega ar studentas visada yra pirmoje vietoje. Kviečiame susipažinti su žmogumi, kuris, uždaręs kolegijos duris, ramybę randa sodyboje, o darbe vadovaujasi principu – misija įmanoma tik tada, kai ja tiki visa bendruomenė.
„Bet ką galiu“
Šiandien dr. Evaldas Sapeliauskas asocijuojasi su strategine įžvalga ir akademine lyderyste, tačiau jo karjeros pamatai buvo pakloti ne kabinetuose, o ten, kur 1996-aisiais pulsavo visos Lietuvos pramogų širdis – LNK televizijos studijoje Lapėse.
E. Sapeliauskas, prisimindamas savo karjeros pradžią, įtraukia lyg į kino filmą. 1996-ieji, Kaunas. Trečiakursis Evaldas pajunta, kad paskaitų suolas jam tampa per ankštas – taisyklės aiškios, teorija išmokta, norisi veiksmo, tikro gyvenimo ir praktikos. Vedamas šio impulso, kaip tik po 500 dienų LNK veiklos minėjimo, jis išsiruošia į Lapes.
„Apsirengiau plačias kostiumines kelnes, mamos megztą megztinį – na, toks visiškai šeimyninis – ir nuvažiavau į LNK studiją. Atvažiuoju ir matau tokį ilgą, ilgą taką. Prieinu prie būdelės, ten vyrai susėdę klausia: „Pas ką atėjai?“. Sakau: „Darbo ieškau“. Jie nustebo: „Kokio?“. Atsakiau, kad operatoriaus. Pasirodo, ką tik du priėmė. Bet aš nepasidaviau – tvirtinu, kad tinka bet koks darbas“, – prisimena Evaldas.
Tuomet vyrai pakvietė LNK technikos direktorių Ričardą Kazlauską. „Pasisveikinom, jis vėl man sako: „Operatoriaus dabar nereikia“. O aš jam: „Nereikia, tai nereikia, bet ką galiu daryti!“. Jis nusišypsojo: „Na, gerai, duok numerį, jei kas atsiras – paskambinsim“, – prisimena pašnekovas.
Naktinis darbas ir pulas
Evaldas atgal patraukė tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. „Širdyje buvo liūdna, bet džiaugiausi savimi, kad pabandžiau.“ Jau išeinantį pro vartus jį pasivijo lemtingas švilpimas – technikos direktorius mostu pakvietė sugrįžti. Taip prasidėjo Evaldo kelionė televizijos koridoriais.
