J. Balčikonio portreto pristatymas ir knygos sutiktuvės
Nors Panevėžyje ir rajone jau yra ne vienas objektas ir akcentas, įprasminantis Lietuvai ir Panevėžio kraštui šį itin svarbų šviesuolį, laikui bėgant atsiranda vis naujų iniciatyvų.
Dar 2025 m. rudenį Kolegijai priklausančiame buvusiame Mokytojų seminarijos pastate (Klaipėdos g. 3) 426 auditorija pavadinta Juozo Balčikonio vardu (jis – pirmasis tarpukarinės Mokytojų seminarijos direktorius) ir nutapytas kalbininko portretas.
Auditorijos atidarymas ir portreto pristatymas Kolegijoje įvyko 2025 m. spalio 23 d. per kasmetinę Tarptautinę konferenciją „Mokslo ir studijų tendencijos globalizacijos sąlygomis“ (SCEDU‘2025). Tuomet auditoriją ir J. Balčikonio portretą pirmieji pamatė konferencijos dalyviai.
Kovo 27 d. apžiūrėti auditorijos, portreto, sutikti dar dažais kvepiančios knygos „Kultūros studijos Panevėžyje. Juozas Balčikonis“ buvo pakviesta Nepriklausomybės akto signatarė, Europos parlamento narė Rasa Juknevičienė, miesto merė Loreta Masiliūnienė, rajono meras Antanas Pocius, Panevėžio ir rajono atminties institucijų vadovai ir atstovai, miesto visuomenė, kolegijos bendruomenės nariai.
Paskutinį kovo penktadienį Panevėžio kolegija ir Lietuvių kalbos draugija sukvietė lietuviško žodžio ir kultūros puoselėtojus į kalbininko, vertėjo, pedagogo Juozo Balčikonio portreto Panevėžio kolegijoje ir knygos ,,Kultūros studijos Panevėžyje. Juozas Balčikonis“ sutiktuves, skirtas Lietuvių kalbos dienoms. Įžangos žodį taręs kolegijos direktorius dr. Gediminas Sargūnas pasidžiaugė, kad aukštosios mokyklos istorijoje įrašomas naujas puslapis: J. Balčikonio auditorijoje pristatomas kolegijos dėstytojo, dailininko Sigito Laurinavičiaus kalbininkui sukurtas portretas bei ką tik dienos šviesą išvydusi panevėžietės redaktorės, leidėjos, Komunikacijos centro ,,Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovės Lionės Lapinskienės sudaryta knyga. Jis pažymėjo, jog kolegijoje įkurta didžio kalbininko auditorija, tai tarsi simbolinė vieta, kurioje susitinka Mokytojų seminarijos istorija ir kolegijos nūdiena. Priminė, kad 2012 m. švenčiant mokslo įstaigos veiklos dešimtmetį buvo įvykdytas svarus projektas, atvėręs iki tol dulkėmis nusėdusius kultūros klodus. Tuomet atidaryta auditorija, skirta kalbininkui Jonui Jablonskiui, dirbusiam Panevėžio mokytojų seminarijoje atminti bei pristatyta misterija ,,Nubudom kalbos geležy.“ O 2016 m. išleista istoriškai vertinga knyga ,,Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos.“ 2025 metais, minint J. Balčikonio 140-ąsias gimimo metines, buvo įkurta jo vardo auditorija. Baigdamas įžangos žodį kolegijos direktorius linkėjo , kad ši erdvė taptų jaukia ir dvasinga vieta, jungiančia praeitį ir dabartį.
Šia proga sveikinimo bei padėkos žodžius dailininkui ir knygos sudarytojai tarė į šventinį renginį atvykę Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė ir rajono meras Antanas Pocius. Šiltais prisiminimais apie J. Balčikonį dalijosi Nepriklausomybės Akto signatarė, Europos parlamento narė Rasa Juknevičienė. Ji pažymėjo, jog šia ypatinga proga ji norinti kalbėti ne kaip valdžios atstovė, o kaip gerai žinomų lituanistų Dainoros (g. 1932) ir Eugenijaus (1935 – 2019) Urbonų dukra. Kadangi abu parlamentarės tėvai (1953-1958) Vilniaus universitete buvo Balčikonio studentai tad šeimoje tiesiog buvo jo kultas. Tėvai jį ne tik be galo gerbė, jis jiems buvo tarsi kelrodis. ,,Iš kur tėčio aistra tautosakai? – klausė R. Juknevičienė atsakydama, jog to įkvepėjas taip pat J. Balčikonis. Ji pažymėjo, kad jos tėvas daug jėgų įdėjo dėl šio garbaus ir lietuvių kalbai nusipelniusio asmens paminklo pastatymo Panevėžyje. Pasak europarlamentarės, jis džiaugtųsi ir jo vardo auditorija bei naujai nutapytu portretu. ,,Gyvenimas keičiasi, bet aš didžiuojuosi, kad išsaugant ir tęsiant J. Balčikonio tradicijas prisidėjo mano tėvai, Panevėžio miestas, kolegija, kad milžinišką darbą atliko Lionė Lapinskienė,“ – baigdama pažymėjo viešnia.
Dailininkas S. Laurinavičius sukūręs ir miestui padovanojęs ne vieną paveikslą, pristatydamas J. Balčikonio portretą buvo kuklus, sakydamas, kad jo pavardė šioje šventėje nuskambėjo per daug garsiai, nes jis nesijaučiantis lygus didžiam kalbininkui. ,,Aš tik darbininkas. Žmogus dirba darbus, o darbai kuria žmogų,“ – pabrėžė jis. Dailininkas sakė, jog portretą stengėsi tapyti taip, kad tai nebūtų konkrečios nuotraukos atspindys. Veidą bandė sudaryti iš kelių nuotraukų, o fone – pavaizduoti knygas.
Panevėžio kolegijos vedėja ir Lietuvių kalbos draugijos narė Vilija Raubienė savo pranešime sugrąžino į senus, gerą šimtmetį siekiančius laikus, kai šiame pastate, kuriame dabar įsteigta auditorija, dirbo ir kūrė J. Balčikonis. Ji stengėsi akcentuoti tuos aspektus, kurie prieš šimtmetį buvo spausdinami to meto periodiniuose leidiniuose. Pabrėžė kalbininko svarbą ir autoritetą ne tik tuometėje Panevėžio mokytojų seminarijoje, bet ir mieste.
Į Panevėžio Mokytojų seminarijos kūrimo laikotarpį, perskaičiusios autentišką J. Balčikonio parašytą tekstą, išspausdintą laikraštyje „Lietuvos balsas“ 1921 m. rugsėjo 27 d., nukėlė kolegijos studentės Gintarė Rankelytė ir Erika Remeikaitė.
Savo gimnaziją renginyje pristatė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas. Renginio pirmos dalies pabaigoje kolegijos direktorius G. Sargūnas R. Dambrauskui įteikė informacinį stendą apie J. Balčikonį – Panevėžyje mokytojų seminarijos steigėją ir pirmą direktorių. Gimnazijos direktorius dėkodamas už prasmingą dovaną pasidžiaugė, kad dabar mieste atsirado nauja erdvė, kuri labai tiks ir iškilmingiems gimnazijos renginiams. Kolegijos direktorius G. Sargūnas linkėjo R. Dambrauskui, kad gimnazistai ateityje rinktųsi ne tik prestižines profesijas šalies universitetuose, bet ir mokytojo profesiją, bei studijas savo miesto aukštojoje mokykloje, Panevėžio kolegijoje.
Antroji šventinio renginio dalis buvo skirta knygos ,,Kultūros studijos Panevėžyje. Juozas Balčikonis“ sutiktuvėms. Moderavo Lietuvių kalbos draugijos tarybos pirmininkė profesorė dr. Genovaitė Kačiuškienė. Ji pasidžiaugė galinti rankose laikyti trečią L. Lapinskienės knygą iš serijos ,,Kultūros studijos Panevėžyje“, kuri yra skirta J. Balčikoniui. Pasak jos, malonu, kad prie jos gimimo prisidėjo tiek daug kultūros ir švietimo institucijų: Lietuvių kalbos draugija, Panevėžio kolegija, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės viešoji biblioteka, Panevėžio rajono viešoji biblioteka, Kristijono Danelaičio draugija, ELP frakcija Europos parlamente. Pasak moderatorės, knygos mokslinę ir kultūrinę vertę parodo ją recenzavę trys mokslo daktarai.
Knygos sutiktuvėse dalyvavusiems straipsnių autoriams G. Kačiuškienė uždavė vienintelį klausimą: kuo praturtinote J. Balčikonio tyrinėjimo lauką? Straipsnio ,,J. Balčikonis – V. Haufo pasakų vertėjas“ autorė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvių kalbos draugijos valdybos sekretorė Rita Urnėžiūtė sakė daugiausia dėmesio straipsnyje skyrusi kalbininko vertimų išnašoms. Apžvelgiant kalbininko vertimus, ji sakė pastebėjusi, kad yra dar daug dalykų, kuriuos reikėtų tyrinėti ir įvertinti, todėl kvietė skaityti ką tik išleistą knygą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys sakė, kad jo straipsnis skirtas ne J. Balčikoniui, o bendrai švietimo situacijai apžvelgti Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji bibliografė Vidmanta Trečiokienė savo straipsnyje daugiausia dėmesio kreipė į kalbininko atminimo įamžinimą jo gimtinėje Ėriškiuose ir neseniai įrengtą jo atminimo kambarį bibliotekoje. Ji pasidžiaugė, kad pavyko rasti J. Balčikonio gimines užsienyje, todėl saugojimo vietoje daugėja nuotraukų ir kitų svarbių dokumentų. Akcentavo ir legendinį J. Balčikonio baltą lininį kostiumą, kurį pavyko sutvarkyti ir gražiai išeksponuoti atminimo kambaryje. Panevėžio kolegijos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė pažymėjo, jog jos tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kada iš tikro Balčikonis buvo seminarijos direktoriumi, nes įvairūs nagrinėti šaltiniai pateikia įvairių versijų dėl darbo pradžios seminarijoje metų. Tai ir 1919, ir 1920, ir net 1921. Pasak jos, padedant istorikui Leonui Kaziukoniui darbo pradžios ir pabaigos metus seminarijoje išsiaiškinti pavyko, deja, dokumentai dėl tikslaus mėnesio ir dienos vis dar klaidina, todėl aiškintis dar yra ką.
Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikė Jūratė Gaidelienė savo straipsnyje apžvelgė kaip XX amžiaus pradžioje lietuvių kalba skverbėsi į miesto visuomeninį gyvenimą, nes Panevėžys tuo laikotarpiu buvo daugiatautis miestas.
Biržų evangelikų reformatų parapijos, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kunigas Rimas Mikalauskas juokavo, nežinąs, kaip jis pateko į knygos straipsnių autorių sąrašą. Tačiau, kadangi tai įvyko, jis tyrinėjo evangelikų reformatų istorijai labai svarbų fotografuotiniu būdu Kaune 1939 m. išleistą ,,1598 metų Merkelio Petkevičiaus katekizmas“, kurį spaudai parengė J. Balčikonis.
Lietuvių literatūros ir tautosakos mokslo darbuotojas Povilas Krikščiūnas gilinosi į J. Balčikonio – tautosakos rinkėjo palikimą, jo taikytas metodines nuostatas. Profesorė G. Kačiuškienė pažymėjo, jog jos ir bendraautorės Irenos Kruopienės (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) straipsnio tikslas buvo parodyti ir atskleisti Balčikonio, kaip gyvojo žodžio tyrėjo, skleidėjo ir mokytojo asmenybę. ,,Juk jis kokį darbą bedirbo: vertė, mokė, rinko – visur rėmėsi gyvąja kalba. Vertino nesugadintą lietuviško kaimo kalbą – tarmes, kurios buvo bendrinės kalbos pamatas. Žodyno pamatas – taip pat gyvoji namų kalba“, – pažymėjo profesorė.
Apibendrindama knygos sutiktuves L. Lapinskienė dėkojo visiems, talkinusiems rengiant ir sudarant šią knygą: straipsnių autoriams, knygos ženklo, skirto J. Balčikoniui autorei Lolitai Brazai, jau anksčiau minėtoms bibliotekoms, muziejams, kitų institucijų darbuotojams, privatiems asmenims. Atsakydama į G. Kačiuškienės klausimą, ar dar daug liko nepasakyta apie J. Balčikonį, knygos sudarytoja ir redaktorė apgailestavo, kad daug kas netilpo į vieną knygą, bet ji tikisi, kad ši didi asmenybė sulauks kitų tyrėjų bei mokslo žmonių dėmesio. Profesorei pasidomėjus ar ,,Kultūros studijų Panevėžyje“ trečioji L. Lapinskienės knyga jau paskutinioji, knygų leidėja, sudarytoja ir redaktorė išsidavė, jog pakeliui jau ketvirtoji šios serijos knyga.
G. Kačiuškienė pasidžiaugusi, jog tai ne paskutinė leidėjos knyga, padėkojo Panevėžio kolegijai, kuri prisideda ne tik prie miesto, bet ir šalies kultūrinio gyvenimo. ,,Šis renginys – tai ne tik jūsų miesto, rajono, bet ir visos Lietuvos šventė,“ – baigdama pažymėjo profesorė.
Laima Lapėnienė
Gedimino Kartano nuotraukos
