Sava kalba liežuvio nelaužo
Lietuviai kalba lietuviškai, tik kiekviename krašte savaip. Nors oficialiai tarmės yra dvi – aukštaičių ir žemaičių, jos šakojasi į daugybę patarmių, šnektų, pašnekčių, vos ne kiekvienam kaimui leidžiančių turėti savo kalbą. Mūsų krašte vyrauja panevėžiškių – didžiausios ir sudėtingiausios rytų aukštaičių patarmės dalis.
[….]
Nuo pat vaikystės pasirodantis ir įvairius pasakojimus tarmiškai scenoje porinantis D. Butkus ne kartą ryškiai sužibėjo ir nuskynė laurus įvairiausiuose pasakotojų konkursuose. Garsusis pasakotojas dabar jau kiek nutolęs nuo viešų pasirodymų, bet gimtoji tarmė visada jo lūpose.
„Aš teip užaugo, teip buva i bus visad“, – sako 26 metų Dovydas. Šiemet Panevėžio kolegijoje baigęs socialinio darbo studijas, jis jau kurį laiką darbuojasi agentūros „SOS vaikai“ Šeimos namuose. Kitais metais mokslus universitete tęsti ketinantis jaunuolis kol kas nežino, kada vėl žengs į sceną ir pasakos istorijas aukštaičių panevėžiškių tarme. „Bet jokiu būdu neatsižadu galimybės tęsti visą tarmės grožį atskleidžiančių pasakojimų žmonėms“, – sako D. Butkus ir priduria, jog pasitaikius progai vėl lipsiantis į sceną, kad paporintų dar vieną istoriją savo tarme.
