Kolegijos veidai: Lina Radzevičienė
Panevėžio kolegijos dėstytoja Lina Radzevičienė savo pažintį su šia mokslo įstaiga pradėjo kur kas anksčiau – čia ji baigė mokslus ir tik vėliau sugrįžo naujame amplua. Galimybę savo patirtį perduoti studentams ji laiko neįkainojama sėkme, o darbą kolegijoje – tarsi grįžimą į pažįstamus namus.
Dėstytoja, trumpai pristatykite save.
Esu Lina Radzevičienė – sveikatos mokslų magistrė, Panevėžio ligoninėje dirbu endoskopijų kabinetuose bendrosios praktikos slaugytoja. Aktyviai kaip lektorė dalyvauju kompetencijų centro rengiamuose renginiuose.
Esu endoskopuotojų draugijos narė, domiuosi visomis endoskopijų asistavimo naujovėmis. Endoskopijos priskiriamos minimaliai chirurginei intervencinei procedūrai, pasaulyje tai sparčiai plėtojama šaka. Gaila šiai dienai Lietuvoje, tai labai siaura sritis, tačiau su kolegėmis iš sostinės gilinamės, diskutuojame ir ieškome būdų kaip Lietuvoje įgalinti endoskopijų slaugytojas plačiau.
Kauno kolegijoje įgijau anestezijos intensyvios terapijos slaugytojo specializaciją, plėsdama savo akiratį, Klaipėdos universitete apsigyniau slaugos magistro laipsnį. Manau tai ne pabaiga – pasvajoju apie pedagogikos studijas, nes tobulėjimui ribų nėra.
Kokios aplinkybės nulėmė tai, kad tapote dėstytoja? Kuo sužavėjo ši profesija?
Dėstytojavimas labai smagi, nuolat verčianti tobulėti, ieškoti, bendrauti, siekti kuo aukštesnių tikslų ir niekada nesustoti, veikla – tikras variklis.
Be galo džiaugiuosi galėdama savo patirtimi, įžvalgomis, patarimais dalintis su studentais. Būdama šalia studentų pasikraunu energijos, randu atsakymus, manau, jog ir pati padedu studentams atrasti teisingus atsakymus, sprendimus.
Pati prieš 10 metų baigiau Panevėžio kolegiją, tad galimybė dirbti čia yra lyg grįžimas į namus. Jau tuomet užsimezgė gražus ryšys tarp tuo metu buvusių mano dėstytojų, šiuo metu mano kolegų. Gavau pasiūlymą išbandyti savo jėgas dėstytojaujant ir labai didžiuojuosi priėmusi šį pasiūlymą.
Kaip manote, koks turėtų būti geras dėstytojas?
Visada ieškau žmonėse bendravimo, supratingumo, atsidavimo, kantrybės – geras dėstytojas turi turėti visas šias savybes.
Nemėgstu žmonių, kurie dėsto savo neargumentuotas tiesas kaip didžiausi pasaulio žinovai. Dažnai pasakau studentams, kad ir aš ne viską žinau, bet savo srityje stengiuosi išpešti maksimaliai žinių. Ko nežinau – pažadu pasidomėti ir argumentuotai perteikiu studentams. Manau, jog visiškai nesvarbu kiek mokslinių laipsnių esi įgijęs, kiek diplomų ar pažinčių turi, kokias pareigas užimi, svarbiausia – būti geru žmogumi. Tuomet visi darbai, visos veiklos bus mielos ir malonios.
O ką laikote geru, pavyzdingu studentu?
Sakantį tiesą. Neišmokau, nes patingėjau, neatėjau atsiskaityti, nes neišmokau – tokie turėtų būti atsakymai, o ne sukurta pasaka apie begales užgriuvusių reikalų.
Studentuose visada ieškau ugnelės ir manau, jog yra labai svarbu, kad tai, ką darai, darytum iš visos širdies. Manau, jog turiu gerą savybę priimti žmones tokius, kokie jie yra. Ne visi gali būti geri oratoriai, puikūs rašytojai ar mokslininkai, tačiau tai nereiškia, jog tai yra blogi studentai.
Kokiais būdais stengiatės sudominti savo studentus paskaitų metu?
Stengiuosi pasakoti įvairias praktines patirtis iš savo darbo veiklos, matau, kaip dega studentų akys, kai reikia kalbėtis apie realius įvykius, o ne sausą medžiagą iš vadovėlių.
Stengiuosi užduoti daug praktinės veiklos. Dažnai kartoju, kad patirtis ateina, kai viską palieti savo rankomis. Kalbėtis galime nuo ryto iki vakaro, bet tik pabandžius ateina tikrasis jausmas kaip viskas turi būti. Kolegijoje turime tikrai daug muliažų, daugybę medžiagos, atitinkančios sveikatos priežiūros įstaigose esančią, todėl stengiuosi viską panaudoti, kad kuo daugiau paliestų, paimtų ir išsineštų savo galvelėse kaip patirtį.
Gal prisimenate kokį linksmą nutikimą iš kolegijos gyvenimo?
Pamenu kartą niekaip negalėjau atrakinti simuliacijoms skirtos spintelės. Ko tik neišbandžiau.
Buvo jau gerokai vėlu, po paskaitų, kai pamaniau, kad pasiruošiu rytdienai. Reikėjo pasiimti spinalinės anestezijos rinkinį, tačiau spintelė, kad ir kaip sukiojau raktelį, nepasidavė. Tuomet bandžiau ir plaukų segtuku, ir internete ieškojau atsakymo kaip atrakinti spintelę. Linksmiausia buvo supratus, kad tereikia prieš rakinant stipriau paspausti dureles.
Važiuodama namo galvojau, kodėl spynelių atrakinimo disciplina nėra įtraukta į bendrosios praktikos slaugos programą – juk to gali prireikti ir geram tikslui!
Papasakokite trumpai apie save, savo laisvalaikį.
Esu ekstravertė, labai mėgstu bendrauti, nuolat ieškau pašnekovų. Manau, tik kalbėdami galime išspręsti visas problemas.
Daug skaitau, kartais parašau, stengiuosi keliauti, pamatyti, įžvelgti skirtumus. Vaikystėje galvojau, kad galėčiau valandų valandas stovėti oro uostuose kur daug skirtingų žmonių. Tad visada stengiuosi būti tarp žmonių, pastebėti, ne tik paviršutines kaukes, kurias dėvime darbe, draugų rate, vakarėliuose, bet kur kas giliau.
Dievinu filmus, ypač siaubo ar su kriminaliniais elementais – geriausiai jaučiuosi jusdama adrenalino antplūdį.
Kai pasidaro sunku, stengiuosi išeiti pabėgioti, tuomet labai gerai susidėlioja mintys.
Ko palinkėtumėte studentams, ieškantiems savo kelio į sėkmę?
Visiems studentams linkiu nebijoti rizikuoti, išbandyti save, atrasti save. Tik bandydami atrasite tai, kas jums suteikia laimę.
Dažnai sakau studentams, jog kai neskaičiuoji laiko, pinigų, energijos, nedūsauji žvilgčiodamas į laikrodį, o jauti malonumą ir galvoje sukasi mintys kaip čia dar geriau viską padarius – vadinasi, tai yra vieta kur jūs ir turite būti.
Nenuleiskite rankų, jei kas nors nepasiseka iš pirmo ar penkto karto. Net ir dešimtąjį kartą gali ištikti nesėkmių, bet jei širdis sako, jog tiki tuo, ką daro, jums tikrai pasiseks.