Nuo studento suolo iki dėstytojo
Ar įsivaizduojate, kad po kelerių metų sugrįžtumėte į savo auditoriją… jau kaip dėstytojas?
Būtent tokį kelią pasirinko ne vienas Panevėžio kolegijos Socialinio darbo studijų programos dėstytojas. Kadaise jie sėdėjo studento suole, ieškojo atsakymų, mokėsi, augo kaip būsimi specialistai. Šiandien jie ne tik dirba socialinio darbo srityje, bet ir savo profesine patirtimi dalijasi su nauja studentų karta.
Pradedame naują rubriką „Nuo studento suolo iki dėstytojo“, kurioje kviesime susipažinti su mūsų dėstytojais – Panevėžio kolegijos absolventais. Jie papasakos, kodėl pasirinko socialinį darbą, ką jiems davė studijos ir ką šiandien pasakytų žmogui, svarstančiam studijuoti socialinį darbą.
Rubriką pradedame nuo socialinio darbo studijų programos dėstytojos Viktorijos Čeponytės. Kadaise ji pati buvo Panevėžio kolegijos studentė, šiandien – jau devynerius metus dirba socialinio darbo srityje ir savo profesine patirtimi dalijasi su būsimais socialinio darbo specialistais.
1. Kodėl pasirinkote socialinio darbo studijas Panevėžio kolegijoje?
Studijas Panevėžio kolegijoje pasirinkau dėl geografinio patogumo. Tai yra mano miesto kolegija, kur yra mano namai, šeima, draugai, tad svarsčiau, ar verta man važiuoti į kitą miestą mokytis, jei galiu ir čia. Racionaliai apmąsčiau viską ir nusprendžiau, kad visgi tęsti mokslus noriu būtent šioje kolegijoje. Ir tokiu sprendimu nesigailiu.
2. Kaip studijos padėjo Jums tapti tuo specialistu, kuriuo esate šiandien?
Visų pirma, studijos man davė tvirtą teorinį ir praktinį pagrindą socialiniame darbe. Būtent turimas profesines žinias galėjau „pasimatuoti“ magistro studijose, kur mokėsi studentai iš kitų aukštųjų mokyklų, ir ką… visgi Panevėžio kolegija iš tiesų suteikė daug naudingų žinių, kurių neturėjo mano kurso draugai. Antra, pačios studijos ir dėstytojai perteikė stiprias profesines vertybes, kuriomis labai vadovaujuosi profesinėje veikloje. Dėstytojai skatino į kiekvieną žmogų žvelgti iš vertybinės perspektyvos, holistiškai, kas mane skatina kritiškai vertinti kiekvieną situaciją, išlaikant žmogaus orumą ir pagarbą žmogui. Studijos skatino sužinoti ir mokytis daugiau, padaryti tai, kas iš pradžių gali atrodyti neįmanoma, siekti profesinių svajonių, už ką esu be galo dėkinga. Būtent to paties siekiu ir kaip dėstytoja, dėstydama paskaitas studentams.
3. Jūs esate ne tik socialinio darbo praktikė, bet ir dėstytoja. Ką Jums reiškia galimybė perduoti savo patirtį būsimiems specialistams?
Reiškia labai daug. Kadangi socialinis darbas yra emociškai ir, vertybiniu požiūriu, sunkus darbas, situacijos – unikalios, tačiau kartu ir labai artimos kiekvienam iš mūsų (apie ką nedažnai susimąstome kasdienybėje), profesinė veikla – keičianti kitų žmonių gyvenimus, tačiau pareikalaujanti daugybės mano, kaip socialinės darbuotojos, vidinių resursų, jaučiu prasmę perduodama savo praktinę patirtį būsimiems savo kolegoms. Turiu viltį, kad kažkada ateityje, kuomet mano studentai susidurs su vienokia ar kitokia sudėtinga situacija, jie prisimins paskaitų metu mano išdėstytą teorinę informaciją ir/ar pasakotas istorijas ir priims geriausią sprendimą. Galimybė savo patirtį perduoti būsimiems kolegoms mane motyvuoja ir toliau eiti tuo keliu, kuriuo einu, nesvarbu, kaip sunku kartais būna. Juk pats socialinis darbas yra apie pokyčius, apie optimizmą, tad gera ir studentams tai perduoti.
4. Kokia socialinio darbo akimirka ar patirtis labiausiai primena, kodėl pasirinkote šią profesiją?
Labiausiai primena tie kartai, kai galėjau įgyvendinti savo profesines svajones. O tokių turėjau kelias. Viena ryškiausių – mažiau galimybių turintiems vaikams ir jų tėveliams, gyvenantiems kaimiškose vietovėse, sudaryti galimybę pirmą kartą pamatyti Jūrą. Tai buvo kažkas nerealaus! Tą kartą, kai pamačiau vaikų akis, kupinas nuostabos ir vilties, prisiminiau, kad visgi tai ir yra socialinis darbas, vedantis link pokyčio, nes tą akimirką įvyko kažkas stebuklingo, sunkiai žodžiais apibūdinamo. Pokytis įvyko ne tik vaikų gyvenime, nes jie patikėjo, kad viskas yra įmanoma, bet ir mano gyvenime.
5. Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto studijuoti socialinį darbą, bet dar abejoja?
M. Gandis yra sakęs „Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs.“
Jei matant skriaudžiamą silpnesnį norisi apginti, Jums suvirpa širdis matant senyvo amžiaus žmogų, iš paskutinių jėgų bandantį pasirūpinti savimi, tačiau pritrūkstantį pagalbos ar pradeda graužti „ten kažkur giliai“ matant vaikus, kurių Kalėdinės svajonės taip ir liks piešiniuose, tuomet verta rinkti būtent socialinį darbą, nes Jūs galite būti viso to pokyčiu.
