Nuo studento suolo iki dėstytojo: Donata Jesiūnienė

Ar profesinis kelias gali prasidėti nuo klausimo: „O kas iš tiesų man tinka?“

Kartais atsakymo į šį klausimą ieškome ilgai. O kartais pirmasis atsakymas ateina dar mokyklos suole – per pokalbį, konsultaciją, sutiktą žmogų ar net netikėtą sutapimą.

Tęsiant rubriką „Nuo studento suolo iki dėstytojo“, kurioje pristatome Panevėžio kolegijos Socialinio darbo studijų programos dėstytojus – kolegijos absolventus – kviečiame susipažinti su dar viena dėstytoja – Donata Jesiūniene.

Šiandien Donata – socialinio darbo studijų programos lektorė, socialinio darbo ir valstybės institucijų administravimo magistrė, socialinio darbo praktikė, dėstytoja ir politikos mokslų doktorantė. Jos profesinė patirtis apima darbą su šeimomis, savivaldoje, socialinių paslaugų, vaiko gerovės, bendruomenių ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo srityse. Šiandien ji dėsto būsimiems socialiniams darbuotojams, koordinuoja praktikas ir tyrinėja tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

1. Kodėl pasirinkote socialinio darbo studijas Panevėžio kolegijoje?

Socialinį darbą pasirinkau todėl, kad ši profesija geriausiai atitiko mano būdą matyti pasaulį. Mane visada domino žmonės, jų pasirinkimai, santykiai ir aplinkybės, kurios kartais padeda žmogui atsiskleisti, o kartais jį apriboja. Norėjau ne tik stebėti socialines problemas, konstatuoti, bet ir mokėti profesionaliai suprasti, padėti, veikti.
Panevėžio kolegiją pasirinkau todėl, kad norėjau studijuoti savo mieste ir įgyti praktišką, su realiu gyvenimu susietą profesiją. Pirmosiomis savaitėmis sužinojau, kad gimiau socialinio darbuotojo dieną. Tais metais tai buvo man didžiausia gimtadienio dovana.

2. Kaip studijos padėjo Jums tapti tuo specialistu, kuriuo esate šiandien?

Studijos suteikė profesinį pagrindą: žinias apie žmogaus raidą, socialines problemas, pagalbos procesą, etiką, teisę, bendruomenes ir socialinių paslaugų sistemą. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad jos išmokė žvelgti į žmogaus situaciją plačiau.
Studijos padėjo suprasti, kad profesionalumas yra kuomet nustojame žmogų skubotai vertinti ir pradedame matyti visą jo gyvenimo kontekstą. Studijų kolegijoje metu gavau ne tik žinių, bet jos pakeitė mane kaip asmenybę – iš kategoriškos, tačiau savyje netelpančios „visažinės“ tapau supratingesne, įvairiapusiškesne, abejojančia ir nuolat keliančia klausimus, ieškančia kūrybiškų sprendimų ir suvokiančia, kad tikrai nėra padėties be išeities.
Socialinio darbuotojo profesinis pamatas buvo padėtas būtent Panevėžio kolegijoje, kur įvyko lemiamas startas ir proveržis gyvenime.

3. Ką Jums reiškia galimybė perduoti savo patirtį būsimiems specialistams?

Man dėstymas nėra vien informacijos perdavimas. Dėstytojo užduotis – padėti studentui išmokti mąstyti, kelti klausimus, atpažinti sudėtingas situacijas, aiškintis alternatyvas ir nebijoti ieškoti sprendimų. Stengiuosi studentams parodyti, kad socialinis darbuotojas nėra vien sistemos nustatytų procedūrų vykdytojas. Šiandien mano mokytojais tampa ir studentai – jų klausimai, abejonės, kitoks požiūris bei gebėjimas pastebėti tai, ką patyręs specialistas kartais priima kaip savaime suprantamą. Todėl dėstymas man yra ne tik patirties perdavimas, bet ir nuolatinis profesinis bei žmogiškas dialogas.

4. Kokia socialinio darbo akimirka ar patirtis labiausiai primena, kodėl pasirinkote šią profesiją?

Mane visada džiugina besikreipiančiojo pirmas sakinys: „tik Jūs man galite padėti“. Šioje formuluotėje girdžiu pasitikėjimą. Ir nors veikdama neturiu lūkesčio dėl dėkingumo, bet kai sugrįžta pasitikėjimo ir dėkingumo kupinas žvilgsnis, užpildo širdį. Per savo profesinį kelią supratau, kad socialinio darbo klientai niekada nebuvo tik pagalbos gavėjai – jie buvo ir mano mokytojai. Jie mokė kantrybės, nuolankumo, gebėjimo nevertinti žmogaus pagal vieną jo gyvenimo epizodą. Šiandien taip pat mokausi ir iš savo studentų.

5. Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto studijuoti socialinį darbą, bet dar abejoja?

Abejoti yra normalu. Socialinis darbas nėra profesija, kurią reikėtų rinktis vien todėl, kad norisi „padėti žmonėms“. Gerų norų nepakanka. Šiai profesijai reikia žinių, kritinio mąstymo, emocinės brandos, gebėjimo bendradarbiauti ir drąsos veikti sudėtingose situacijose. Viso to mokomasi studijose. Tačiau jeigu jums įdomūs žmonės ir visuomenė, jeigu norite suprasti, kodėl vieniems pagalbos sistemos padeda, o kiti jose pasimeta, jeigu jums svarbus teisingumas ir norite ne tik kalbėti apie pokyčius, bet ir juos kurti – socialinio darbo studijos gali tapti labai prasmingu pasirinkimu.

Mano pačios kelias rodo, kad socialinio darbo studijos nėra siauras profesinis koridorius. Jos gali tapti pradžia labai plataus kelio – nuo tiesioginio darbo su žmogumi iki sistemų ir viešosios politikos keitimo.

„Socialinio darbo klientai, o šiandien ir mano studentai, niekada nebuvo tik mano profesinės veiklos dalyviai – jie buvo ir tebėra mano mokytojai.“

Donatos istorija primena, kad profesinis kelias gali prasidėti nuo vieno pasirinkimo, augti per studijas ir patirtis, o galiausiai sugrąžinti ten, kur viskas prasidėjo – jau tam, kad savo patirtimi padėtum augti kitiems.

Galbūt ir Jūsų profesinis kelias prasidės nuo pirmo žingsnio Socialinio darbo studijose?